Free Web Space | BlueHost Review  

Apie gamtą

Geras vaizdelis

Titulinis

 

Lietuvoje

Zarasų kraštas;žemėlapiai, vandens telkiniai

Utenos ežerai;miškai;gyvūnija

Ignalinos kraštas

Neries nacionalinis parkas

Dzūkijos nacionalinis parkas

 

Požeminiai vandenys ir šaltiniai

    Dzūkijos nacionalinio parko teritorija pasižymi palyginti mažais paviršiaus nuotėkiais, geromis lengvų gruntų filtracinėmis savybėmis, todėl upių tinklas mažai išsivystęs. Vidutinis jo tankumas - 0,55 km/km2. Teritorija priklauso vandens pertekliaus sričiai tik dėka gausių gruntinių vandenų. Pietryčių Lietuvos gelmės pasižymi gausiais požeminiais vandenimis. Kvartero vandeningo komplekso storis svyruoja nuo 50-60 iki 260 m , vidutinis storis yra 90-100 m. Smėlingus - žvyringus vandeningus horizontus skiriantys mažai laidūs molingų nuogulų sluoksniai nėra ištisiniai, todėl visi vandeningą kompleksą sudarantys horizontai tampriai susiję. 
   Parkas išsiskiria šaltinių gausa ir įvairove, ypač jų daug Skroblaus upelio slėnyje. Skroblaus aukštupio ir Ūlos akies verdenėse (virduokliuose) nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis. Labai savitas ir "Bobos daržo" šaltinis Skroblaus ištakose ar Uciekos šaltinis prie Nemuno, kur vanduo srūva iš giliai į požemius vedančių urvų. Versminio ežeras tarp Marcinkonių ir Kašėtų savo pavadinimą gavo nuo galingų povandeninių šaltinių, trykštančių iš ežero dugno. Šaltinių gausu ir Grūdos, Merkio, Nemuno pakrantėse, o Merkinės apylinkėse versmių gausa išsiskiria Kempės upelio slėnis, įspūdingi ir prie Mikalauciškės ežerėlio esantys šaltiniai.

Ežerai

   Dzūkijos nacionalinis parkas nepasižymi dideliu ežerų skaičiumi ir jų plotu. Čia yra 48 ežerai. Jų bendras plotas apie 232 ha. Didžiausi parko ežerai - Lizdų (27 ha), Lyno (18,5 ha), Gelovinės (15,9 ha), Glyno (15,9 ha), Galvinio 12,4 ha, Gilšės 10,6 ha, Kastinio 10,1 ha. Didžioji dalis ežerų susitelkę parko šiaurės vakarinėje dalyje - paskutiniojo apledėjimo kraštinių darinių srityje. Jų dubenys suformuoti ledynų tėkmės vandenų. Čia Nemuno smėlingą terasinę lygumą kertančiuose dubakloniuose yra susitelkę Krakinio, Ežerinio, Lizdų, Galvinio, Kazamkėlio, Bedugnio, Giluišio, Balaežerio, Netiesio, Netiesėlio, Dumblinio, Pakampio, Ešerinio, Ešerio, Laujos ežerai. Masališkių duburyje (ties Subartonimis) telkšo Gelovinis, Gilšė, Kampinis, Pakelinis, Linmarkas. Šie ežerai dažniausiai yra siauri, gilūs, stačių krantų, dažnai vingiuoti. Senslėnio teritorijoje (žemesnėje terasoje) sutinkami Mergelės akelių, Glyno ež. Į pietus nuo Liškiavos tarp neaukštų kalvų tyvuliuoja Juodiškio, Vidutinio ir Pamelnyčio ežerai. 
   Dar vieną ežerų grupę sudaro termokarstiniai ežerai, išsidėstę Dzūkijos kopų masyve. Jų dubenys susidarė vėliau, praėjus gana ilgam laikui po ledynų išnykimo, kai klimatas gerokai atšilo ir išnyko amžinasis įšalas, ištirpo palaidoti ledo luitai. Tai Bakanauskų, Trikampio, Kastinio, Mekšrinio, Išrūginio, Versminio ir kiti ežerai. Jų forma dažnai taisyklingai apvali, ovali. Daugelis jau gerokai užžėlę ir sunkiai prieinami.
   Kai kurie ežerai kopų masyve neturi nei intakų, nei ištakų. Jie maitinami gruntiniais vandenimis, o vandens perteklių irgi atiduoda požeminiu keliu arba išgarina. Tokių ežerų grupei priklauso Trikampio, Kastinio, Bakanauskų ir kiti ežerai.

Upės

   Dzūkijos nacionalinį parką galima pavadinti ir upių bei upelių parku. Į jį patenka Nemuno vidurupis, Merkio, Ūlos, Grūdos upių atkarpos, unikalus Skroblaus upelis - iš viso daugiau kaip 30 upių ir upelių. Upes maitina gruntiniai vandenys, todėl jų nuotėkis parko teritorijoje (kaip ir visoje Dainavos lygumoje) yra pastovesnis nei kitose Lietuvos vietose. Upių slėniai pasižymi sudėtingu hidrologiniu režimu, kurį lemia upių vandens lygio svyravimai, intakai bei šaltiniai, savitu mikroklimatu, reljefo formų ir buveinių įvairove.
Vakariniu parko pakraščiu 45,0 km teka Nemunas, daugelį šimtmečių buvęs svarbiausiu Lietuvos valstybės vandens keliu. Į Nemuną Parko teritorijoje be Merkio daugiau neįteka didelių intakų, tačiau vandens kiekį pasroviui didina gausūs krantuose atsiveriantys šaltiniai. Parko teritorijoje Nemuno debitas 202 m3/s, vidutinė daugiametė vandens temperatūra - 11,10C, jis dažniausiai užšala gruodžio gale, o ledonešio pradžia apie kovo vidurį. Kol nebuvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, pavasariais pasitaikydavo didelių potvynių, iš kurių pats didžiausias per 150 metų buvo 1958 m. potvynis, kai vanduo Druskininkuose buvo pakilęs 9,9 m.
    Šiaurine teritorijos dalimi teka Merkys - pagrindinis Nemuno intakas Dainavos lygumoje. Parko teritorijoje Merkio ilgis tik 37 km. Čia į jį įteka Ūla, Grūda, Skroblus, o pats Merkys atiduoda savo vandenis Nemunui. Vidutinis Merkio nuolydis 67 cm/km, o debitas - 33,4 m3/s. Žemupyje nuolydis dar didesnis už vidutinį, rėvose upė teka beveik 2 m/s greičiu.
   Rytiniu pakraščiu prateka Ūla - didžiausias Merkio intakas. Jos ilgis siekia 84 km, o Dzūkijos nacionaliniame parke - 25 km. Žemiau Pauosupės beveik visą slėnio plotą užima durpėta salpa, kurią labai drėkina slėnio pakraščiais trykštantys šaltiniai. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru kanjonišku slėniu su aukštais, nuolat ardomais skardžiais. Vaizdingos atodangos neretos ir toliau ties Žiūrais, Trakiškėmis, nors slėnis kiek išplatėja, išryškėja terasos ir salpa. Žemupyje, kur Ūla pasiekia moreninį pagrindą, nemažai akmenų.
   Grūda - mažesnis kairysis Merkio intakas. Jos ilgis 36,2 km, o didžioji baseino dalis yra parko teritorijoje. Grūda išteka iš Kabelių dubaklonyje telkšančio Grūdos ežero. Patekusi į kopų ruožą, ji teka plačiu 2-3 km pločio senslėniu, kurio ribose turi gerai susiformavusį salpinį slėnį. Grūda pasižymi labai gausiomis ir vaizdingomis kilpomis (meandromis).
Skroblus - vienas įspūdingiausių Lietuvos upelių. Skroblaus ilgis tik 17,3 km. Debitas upelio pradžioje - 8 litrai per sekundę, o ten, kur jis įteka į Merkį - 700 litrų per sekundę. Kito tokio trumpo ir tokio vandeningo upelio Lietuvoje nėra .    Skroblaus baseine intensyviai vyksta geomorfologiniai procesai. Skroblus tebegilina savo vagą, o jo duburinguose šlaituose daugumoje duburių tęsiasi šaltinėtų šlaitų slinkimas arba sufozijos reiškiniai. Sufozijos cirkų, taip pat aktyviai vienoje vietoje besivystančių, Lietuvoje daugiau nežinoma. Kai kurie jų labai įspūdingi - gilūs, stačiašlaičiai, ūksmingi.
   Kitos įdomesnės parko upės tai Strauja, ant kurios stovėjo 6 malūnai, Apsingė, Kempė, kanjoninio tipo Povilnio ir Išrūginio upeliai, įtekantys į Ūlą. Dzūkijai būdingi ir žemės gelmėse pradingstantys upeliai, kurių keletas yra ir Parko teritorijoje. Šiauriniame Parko pakraštyje iš Ežeryno pelkių išteka Būkaverksnio upelis, kuris tik kas kelinti metai pasiekia nedidelį Krakinio ežerėlį ir papildo jo vandens atsargas. Panaros kaimas savo pavadinimą taip pat gavo nuo vandens tėkmių, "paneriančių" po žemės paviršiumi ir vėl atsirandančių Nemuno slėnyje.

Miškai

   Parko miškai priklauso vienam didžiausių šioje Europos dalyje miškų 350000 ha masyvui, nusitęsusiam nuo Augustavo pietryčiuose iki Valkininkų šiaurėje. Mišku apaugę net 47282,9 ha arba 84,6 % bendro parko ploto. Miškuose vyrauja pušynai, užimantys net 42874,2 ha (net 90,7% miškų). Vyrauja gryni pušynai, iš kurių daugiau kaip 1/3 kultūrinės kilmės. Labiausiai paplitę brukniašiliai ir kerpšiliai, kurių šilumamėgės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos augalijos unikalumą. Tuo tarpu mėlyninių pušynų su beržo priemaiša nedaug, jie dažniau sutinkami reljefo pažemėjimuose, uždurpėjusiose ežerų pakrantėse, arčiau raistų. Parko pušynų ekosostemoms praeityje didelę įtaką turėjo savaiminiai miško gaisrai. Žemutinių miško gaisrų metu išdegdavo pomiškis, krūmai, virtėliai, o brandžius medžius apsaugodavo stora žievė. 
   Eglynų bendrijos išplitę palygint negausiai, didesni plotai telkiasi upių slėnių šlaituose, reljefo pažemėjimuose, papelkiuose. Jie dažniau sutinkami apie Subartonis, Musteiką, Nemuno slėnyje. Subartonių eglynai su ąžuolo priemaiša yra tipingi Dzūkų aukštumoms, jie pasižymi ir didesne rūšių įvairove. 
   - Juodalksnynai parke nėra dažni, nes trūksta jiems tinkamų augimviečių. Nemuno ir kitų upių slėniuose augantys juodalksnynai pasižymi turtinga žoline augalija, o didžiausius plotus užima žemapelkiniai juodalksnynai, ypač apie Musteiką. 
   - Beržynai dažniausiai įsikuria buvusių spygliuočių ar mišrių miškų vietose. Savitumu išsiskiria šaltiniuotų upių slėnių, ypač Nemuno, guobynai. Dzūkų aukštumos kalvose bei sausuose upių šlaituose galime aptikti ir nedidelius termofilinių krūmynų plotelius, kuriuose auga gudobelės, ožekšniai, šunobelės ir kiti krūmai. 
   Pagal amžių Parko miškuose vyrauja pusamžiai medynai, užimantys 30230,8 ha (63,9%). Brandžių medynų yra tik 2014,0 ha (4 kartus mažiau normos). Vidutinis medynų bonitetas 2,4 balo, o vidutinis skalsumas 0,75 balo. Našiausius, aukščiausio prieaugio medynus turi Subartonių girininkija, o mažiausi medienos ištekliai ploto vienete ir mažiausi medienos prieaugliai - Margionių girininkijoje. Net 88% parko miškų priklauso 1 degamumo klasei (aukščiausio gaisringumo miškai).

Žolinė augalija

Pelkės 

   Didžiausi pelkių plotai yra apie Musteikos kaimą - tai Imškų raistas, Didziabalė, Musteikos upelio slėnis. Kitos didesnės pelkės - Dėlinio pelkė netoli Žiūrų, Glyno aukštapelkė prie Mardasavo, labai įdomi savo augalija Bakanauskų pelkė į šiaurę nuo Margionių. Pelkių augalija paplitusi ir kai kurių ežerų pakrantėse - Versminio, Ežerėlio, Trikampio, dubaklonyje prie Lynežerio kaimo, kur telkšo Lynežeris ir Aklalis, Ežeryno ir Krakinio pakrantėse prie Lizdų. Taip pat nedidelės pelkaitės sutinkamos reljefo pažemėjimuose kalvotoje parko dalyje apie Subartonis. Labai savitos tarpinio tipo pelkių augalijos bendrijos Kempės upelio slėnyje ir pelkėtame Skroblaus slėnyje Kapiniškėse - taip vadinamoje Skerdzimų pievoje. Didesnėse pelkėse galima surasti įvairių pelkių tipų augaliją - aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių, mažesnėse - bendrijų įvairovė nedidelė, dažniausiai vyrauja žemapelkių augalija. Didžiausia tarpinio tipo pelkių bendrijų įvairovė yra Kempės upelio slėnyje ir Skroblaus slėnyje Kapiniškėse.
   Aukštapelkių augalijoje vyrauja gailiniai pušynai, magelaniniai kiminynai, o aplink pelkinius ežerėlius - svyruokliniai viksvynai. Musteikos apylinkėse sutinkama reta Pietų Lietuvai rūšis, esanti ant pietinės arealo ribos - durpyninis bereinis (Chamaedaphne calyculata). Tarpinio tipo pelkių augalijoje vyrauja laibaviksvynai, snapuotieji viksvynai, apvaliaviksvynai ir pelkiniai beržynai. Parko žemapelkėse vyrauja raistinės bendrijos: viksviniai juodalksnynai, kimininiai juodalksnynai, pilkieji gluosnynai, o taip pat ir žolinės - šeriuotieji viksvynai, pelkiniai viksvynai, šaltiniuotose vietose nemažus plotus užima ir šluotelinės viksvos bendrijos. 

 Vandenų augalija

   Ežerų parke nėra labai daug, bet jie pasižymi didele augalijos įvairove. Daugiausia sutinkami juostinio - fragmentinio užaugimo tipo ežerai, kuriuose dažnai būna gerai išreikštos nendrių, švendrų juostos, o plūduriuojančioji ir pasinėrusioji vandens augalija nesudaro ištisinių juostų - tai Lizdų, Bedugnio, Galvinio, Glyno, Lynežerio ir kiti ežerai. Gausiausia vandens augalija yra juostinio ištisinio užaugimo tipo ežeruose, kuriuose gerai išsivysčiusios visos juostos. Tokie yra Kempės upelio slėnio ežerai - Pakampys, Dumblis, Balažeris Netiesys, Netiesėlis. Liūniniai distrofinio tipo ežerai - Versminis, Ežerėlis, Dėlinis - paprastai nedideli, pakrantės užpelkėjusios. Tokiuose ežeruose paprastai auga tik atskiros rūšys ir bendrijų nesudaro. 
   Dauguma parko upių yra gana švarios, šaltavandenės ir sraunios, todėl vandens augalija nėra labai išsivysčiusi. Mažesniuose upeliuose gana dažnos siauralapės drėgmenės bendrijos, retos kitose Lietuvos upėse, taip pat kanadinės elodėjos, vandeninių vėdrynų, garbiniuotosios plūdės bendrijos .

 Pievos

   Natūralių ar pusiau natūralių pievų Parke nėra daug, jos telkiasi Merkio, Grūdos, Ūlos bei kitų upių salpose ir slėnių šlaituose. Apie Roduką, Norulius, taip pat ir prie Marcinkonių, Merkinės nemažus plotus užima ir kultūrinės pievos bei ganyklos, pastaruoju metu daugelyje vietų labai apleistos. Natūralios ekstensyviai naudojamos salpinės pievos, ypač Merkio slėnyje, pasižymi labai didele pievų bendrijų įvairove. Arčiau vandens auga monažolynai bei dryžutynai. Senvagių pakraščiais, salpos pažemėjimuose dažnos balinių pievų bendrijos - tai vingiorykštynai, viksvameldynai, stambiaviksvynai. Šios bendrijos vyrauja ir Grūdos salpoje. Sausesnėse vietose driekiasi šluotsmilgynai. Trąšių pievų bendrijos upių salpose užima nedidelius plotus. Tai šunažolynai, beginkliadirsynai, tikrieji eraičinynai ir pašiaušėlynai. Labai reti yra ir stepinių pievų fragmentai, kuriose vyrauja Delavinio kelerija ir siauralapė miglė. Kalvotoje parko dalyje ir upių slėniuose neretai galima rasti ir šilumamėgių pamiškių ir šlaitų pievų, Šiuose įvairiarūšiuose žolynuose auga daug vaistinių ir apyrečių augalų rūšių, geros sąlygos vabzdžiams. Parko pievos ir ganyklos labai svarbios daugeliui saugomų rūšių, tačiau metai iš metų jų plotai mažėja ir buvusiose atviruose plotuose kuriasi miškas.

 Smėlynai

   Smėlėtajai lygumai gana būdingos ir smėlynų bendrijos, nors jos ir neužima didelių plotų. Jos dažniausiai sutinkamos pušynų pakraščiuose, ant stačių smėlėtų upių šlaitų bei vietose, kur dėl kokios nors ūkinės veiklos suardoma augalinė danga ir atsiveria atviras smėlis (kirtavietėse, degvietėse). Ten dažniausiai įsikuria smiltyninio šepetuko bendrijos, bei vėlesnėje užaugimo stadijoje melsvosios kelerijos bendrijos. Sausuose šlaituose neretos ir avinio eraičino bendrijos, smiltpievėse dažnos ir bendrijos su gvaizde. Tai pradinės neturtingų smėlių užaugimo stadijos, todėl šiose smiltpievėse didelė kerpių įvairovė, dažnesni vienamečiai, trumpesnės vegetacijos augalai, kurie gerai išnaudoja pavasarinius vandenis arba ilgesnio lietingo vasaros periodo drėgmę. 

Flora

   Parko teritorijoje rasta virš 750 aukštesniųjų augalų rūšių, arti 150 samanų rūšių. Išskirtinis floros bruožas, kad čia galime rasti daug ribinio paplitimo augalų rūšių, kurių kitur Lietuvoje nėra arba jos labai retos, dauguma jų įrašytos ir į saugomų rūšių sąrašus. 
    Parke auga Poliesės smėlingiems senslėniams būdingos rūšys - Gorskio pūtelis (Tragopogon gorskianus) ir lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica), šiaurvakarinę ribą pasiekia Delavinio kelerija (Koeleria delavignei) ir penkialapis dobilas (Trifolium lupinaster). Šiauriniame paplitimo arealo pakraštyje neblogai jaučiasi Centrinės Europos rūšys - smėlinis eraičinas (Festuca psammophila), didžiažiedė juodgalvė (Prunella grandiflora) ir žiemą vasarą žaliuojantis amalas (Viscum album). Šis pusiau parazitinis augalas ne vieno seno lapuočio medžio lają padabina žmonių vadinamomis "laumių šluotomis". Dzūkijos šilams būdingi ir taip vadinami "raganų ratai, kuriuos sudaro apyretės pataisų rūšys - puokštinė (Diphasium complanatum) ir trivarpė (D. tristachyum) padraikos. 
   Pavasarį mėlynomis žiedų taurėmis šilus papuošia viena gražiausių šilų gėlė - vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens). Vidurvasaryje pušynuose geltonus žiedynų graižus išskleidžia iš alpinių pievų "pabėgusi" kalninė arnika (Arnica montana), o atviruose sausuose šlaituose savitus žiedynus kelia lietuvišku kaktusu tituluojama šilinė perkūnropė (Jovibarba sobolifera). Smiltyninė našlaitė, smiltyninė neužmirštuolė, smiltyninis šepetukas ir dar keliolika augalų rūšių, kurių pavadinimai susiję su smėliu, puikiai nusako kokios buveinės vyrauja parke. Kai kurios augalų rūšys į parką atkeliavo su žmogaus pagalba - taip Nemuno pakrantes okupavo iš parkų pabėgę uosialapiai klevai (Acer negundo) ir dygliavaisis virkštenis (Echinocystis lobata).
   Parke gausu vaistinių augalų. Vaistažolių paruošos ir jų vartojimas Dzūkijoje buvo tradicinis verslas, perduodamas iš kartos į kartą. Vien Zervynose geresniais metais buvo superkama virš 100 t vaistažolių. Parko miškuose paplitę kadagiai, sausose miško aikštelėse - čiobreliai, smiltyniniai šlamučiai, pelkėse - gailiai, viržiai. Nemažai vaistinių augalų ir paupių pievose - paprastoji vingiorykštė, valerijonas, dilgėlės. Gausu ir uoginių augalų - mėlynių (ypač Kibyšių ir Musteikos girininkijose) ir bruknių (Musteikos, Puvočių, Merkinės girininkijose). 

 Grybai ir kerpės

   Parko miškai yra turtingiausi Lietuvoje savo grybų derliais. Iš valgomų grybų daugiausia tikrinių baravykų, voveraičių, nemažai šilbaravykių ir makavykų. Merkinės ir Liškiavos žvyringose kalvose neretos rudmėsės, o Marcinkonių apylinkių smėlynuose rudeniop pasipila žaliuokės. Parko teritorijoje aptikta apie 300 grybų rūšių, tame tarpe ir 12 saugomų rūšių, bet greičiausiai tai ne riba, nes parko grybų ištirtumas yra gana menkas. Dzūkijos miškai turtingi ne tik voveraitėmis, žaliuokėmis ar baravykais. Pavasarį kartu su bobausiais pasirodo ir kitos retos, jiems giminingos aukšliagrybių rūšys - aukštasis (Morchella elata) ir kūginis (M. conica) briedžiukai, pirštuotasis aukšliagrybis (Verpa conica). Dėmesį patraukia ir kopūstgalvis raukšlius (Sparassis crispa), korališkasis trapiagrybis (Hericium coralloides) ar šakotojo sėdžio (Dendropolyporus umbellatus) kolonijos. Ant medžių kamienų puikuojasi retos kempinių rūšys - tikroji raudonpintė (Pycnoporus cinnabarinum), rausvoji pintainė (Fomitopsis rosea), tikrinis blizgutis (Ganoderma lucidum). 

   Viena iš įdomiausių ir paslaptingiausių gyvųjų organizmų grupių yra kerpės. Tai drauge, glaudžioje simbiozėje, gyvenantys grybai ir dumbliai, dabar priskiriami grybų karalystei. Nereiklios kerpės dažnai pirmosios įsikuria ten, kur dar negali augti kiti grybai ar augalai. Kerpės vyrauja ir sausuose Dzūkijos smėlynų šiluose. Bet kuris dzūkas pasakys, kad gražiausi juodgalviai baravykai dygsta skurdžiuose baltasamaniuose pušynėliuose, miškininkų vadinamuose kerpšiliais. Tačiau "baltosiomis samanomis" vadinamos elninė ir miškinė šiurės tai tik pora rūšių iš turtingo Dzūkijos kerpių floros sąrašo, kurį sudaro net
212 rūšių kerpės, kai Lietuvoje iš viso žinoma apie 400 kerpių rūšių. Jos įsikuria ant įvairių medžių rūšių, pūvančių kelmų, dirvožemio, akmenų. Švariuose upeliuose aptiktos net vandens kerpės. Labai turtinga ir įvairi pušynų kerpių flora. Kerpių rūšių gausa pasižymi ir granitiniai panemunių rieduliai, rūšių įvairove prilygstantys šiaurės vakarų Lietuvos riedulynams, nors pačios rūšys ir skiriasi. Nacionaliniame parke surastos ir 8 saugomų kerpių rūšys. Ant beržų kamienų želia kudlotoji laumagaurė (Bryoria implexa), kintančioji briedragė (Evernia mesomorpha), ant drebulės - plačioji platužė (Lobaria pulmonaria) pušis pamėgo skėtrioji briedragė (Evernia divaricata), o žvynuotoji meškapėdė (Peltigera lepidophora) auga ant žemės, kalkingame smėlyje.

Šaltinis: www.dzukijosparkas.lt

 
 straipsniai.lt | Žemėlapiai | Aplinkos ministerija| e-mail | ©2006 Krūmai